Informacijos šaltinis: http://sveikata.diena.lt
Autorius: Sandra Lukošiūtė
Christian Fleche (1957) prancūzų psichologas, biodekodavimo instituto įkūrėjas.
Kūnas kaip sąjungininkas
– Kodėl manote, kad liga tėra tik priemonė, verčianti mus keistis ir prisitaikyti?
– Pavyzdžiui, vaikas yra hiperaktyvus, neramus. Galima jį bausti arba pagalvoti, kodėl jis taip elgiasi. Galbūt vaikas nuobodžiauja, jaučiasi vienišas? Gal jam atrodo, kad jo nemyli? Jei vaikui skirtume daugiau dėmesio, gali paaiškėti, kad jis yra geras, ramaus būdo.
Iš tikrųjų į savo kūną reikia žiūrėti kaip į draugą. Jis mums nori gero, kaip ir mūsų pasąmonė. Mūsų kūnas – kaip tas vaikas, kuriam reikia dėmesio. Jeigu įsiklausai į savo kūną, gali daug ką pakeisti. Nors protu šito nepripažįstame. Šitaip kalbu iš savo asmeninės patirties. 20 metų ligas gydau įsiklausydamas.
Jei tinkamai įsiklausysime į ligą, išsiaiškinsime, ko ji nori mus išmokyti. Tačiau nesakau, kad medicina nereikalinga. Biodekodavimas medicinos nepakeičia. Jis tik padeda gydytojui.
Per savo praktiką turėjau pacientų, kurie pasveiko, nors gydytojai juos buvo „nurašę“. Arba tokių, kurie išvis nebuvo gydyti. Bet vis tiek savo pacientams liepiu klausyti gydytojo nurodymų.
Atsisakau padėti pacientui, jeigu jis neina pas gydytoją. Priešingu atveju, žmogui kyla pavojus. Bet kokiu atveju man reikia žinoti gydytojo nustatytą diagnozę. Be šito negaliu žengti nė vieno žingsnio.
– Jūs sakėte, kad 90 proc. žmogaus gyvenimo nulemia vaikystė. Vadinasi, norint, kad užaugęs žmogus būtų laimingas, pakanka pasirūpinti nerūpestinga vaikyste?
– Toks žmogus turės mažiau problemų. Laimingą vaikystę galima palyginti su pasiruošimu kelionei, kai įpilame degalų, pasiimame reikalingus daiktus ir išvykstame. Tačiau kai kurie žmonės į gyvenimo kelionę išsiruošia tuščiu bagažu. Užaugęs toks žmogus, susidūręs su problema, sunkiau ras išeitį.
Važiuojančiam „pilna bagažine“, kurioje yra pasitikėjimas savimi, saugumo jausmas ir pan., bus lengviau rasti išeitį. Bet toks žmogus taip pat gali atsidurti nenumatytoje situacijoje, susidurti su įvykiais, kuriems jis nebus pasiruošęs.
– Koks biodekodavimo pranašumas, palyginti su kitais psichologijos metodais?
– Psichoterapijoje naudojamas biodekodavimas padeda labiau susitelkti į save patį, gyvenimą, nueitą kelią, emocijas, įsitikinimus. Nors yra įvairių psichoterapijos formų, bet biodekodavimas gali paskatinti greitesnį sąmoningą savęs tyrimą, nes mes tiesiai per kūną einame į esmę. Visa problemos esmė slypi kūne.
Kodėl tampama psichiatrais
– Ar biodekodavimas gali paaiškinti, kodėl žmogus pasirenka tam tikrą profesiją?
– Didžioji dalis psichoterapeutų ir psichiatrų renkasi šį darbą, nes nenori išprotėti. Galbūt jų giminėje kas nors sirgo proto liga ir jiems teko tokius žmones slaugyti? Tolimųjų reisų vairuotojo giminėje galėjo būti tokių, kuriems buvo uždrausta išvykti.
Vienas mano pacientas dirbo perkraustymo firmoje ir turėjo didžiulį sunkvežimį, kuriuo visą dieną vežiojo baldus. Jo mama per karą, užėjus vokiečiams, buvo priversta išvykti iš namų su daiktų prikrautu karučiu. Neatsitiktinai sūnus dabar dirba su didžiuliu sunkvežimiu.
Tad reikia atsakyti į klausimą, kokias galimybes suteikia pasirinkta profesija ir kokius poreikius ji patenkina.
– Kokią įtaką biodekodavimas gali turėti žmogaus finansinei situacijai?
– Šią savaitę susitikau su žmogumi, kuris skundėsi pinigų stygiumi. Jam sakau: „Įsivaizduok, turi pilnas kišenes pinigų. Kaip dabar tu jautiesi?“ Jis atsakė, kad prastai. Šio žmogaus tėvas buvo komunistas, nuolat kritikuojantis darbdavius. Vaiko pasąmonėje užsifiksavo, kad jei turi pinigų – esi blogas, o jei neturtingas – geras. Tad sąmoningai užaugęs šis žmogus nori turėti pinigų, bet pasąmonėje nori pagerbti savo tėvo atminimą.
– Jūsų pasiūlytas biodekodavimo metodas padeda greičiau išspręsti tam tikras problemas. Ar nesulaukiate dėl to medikų nepasitenkinimo?
– Gerbiu gydytojų darbą. Bet mane domina pacientas, kuriam galbūt mano taikomas metodas yra naudingesnis. Jei medicinai pavyktų išgydyti visus ligonius, užsiimčiau kuo nors kitu. Kiekvienas esame tam, kad darytume savo darbą. Mūrininkai vieni nepastatys namo. Jiems reikalingi ir kiti darbininkai.
Kai pradėjau taikyti savo metodą, man buvo sunku patenkinti paklausą. Tad nebuvo kada sukti galvos dėl kitų nepasitenkinimo. Turiu savo restoraną, kur žmonės stovi eilėje norėdami pavalgyti. Jeigu kas nors nenori pas mane vakarieniauti, aš jų neverčiu.
Metodą įkvėpė bendravimas
– Jūsų pirmasis apsilankymas Lietuvoje buvo prilygintas galimybei pabendrauti su gyvu Froidu. Kaip jūs pats vertinate šį palyginimą?
– Manau, kad Froidas pernelyg sureikšminamas.
Man patinka, ką aš darau. Kai kurie mano mokiniai šį metodą keičia, koreguoja. Vienas gydytojas, buvęs mano mokinys, Ispanijoje puikiai verčiasi, pritaikęs pakeistą mano metodą. Kai norėjau surengti mokymus šioje šalyje, jis per advokatą atsiuntė man laišką, draudžiantį organizuoti šį renginį. Surengiau, ir nieko neįvyko. Paskui šiam savo mokiniui iškėliau bylą, nes jis nukopijavo mano dvejų metų mokymo medžiagą ir pristatė kaip savo. Net parengė knygą, tik vietoj mano vardo įrašė savąjį ir prekiavo ja Pietų Amerikoje.
– Koks jūsų išsilavinimas? Kaip gimė jūsų metodas?
– Esu gydytojas farmacininkas, nors dalį vidurinio mokslo kurso praleidau, taip pat nesimokiau universitete. Bendravau su daug žmonių, mokiausi iš jų tarpusavio santykių. Buvau geras klausytojas. Eidavau į ligonines, kalbėdavausi su žmonėmis. Nors ne visi norėdavo bendrauti. Svarbiausių dalykų savo darbe išmokau bendraudamas su žmonėmis.
Metodo atsiradimą įkvėpė bendravimas su trimis žmonėmis: gydytoju Hameriu, vienu rimčiausių hipnozės specialistų Miltonu Eriksonu, atradusiu ryšį tarp emocijų ir biologijos, psichologu Marku Frišė iš Paryžiaus. Su pastaruoju daug dirbome kartu.
– Ar dar konsultuojate pacientus?
– Klientams skiriu vieną dieną per savaitę, kai nebūnu išvykęs. Juos priimu ir užsienyje. Kai dviem savaitėms išvyksiu į Kostą Riką, iš jų keturias dienas skirsiu konsultacijoms. Man kaip specialistui jos būtinos, nes toliau mokausi. Negaliu atitrūkti nuo terapijos realybės.
– Dėl kokių problemų dažniausiai kreipiasi žmonės?
– Žmonės netinkamai nustato savo tapatybę. Jie jaučiasi nesuprasti, tapę agresijos aukomis. Nors vidinė tapatybė nepriklauso nuo santykių, bet yra žmonių, kurie negali priimti savęs, kol šito nepadaro kiti.
– Kokį įspūdį paliko pirmą kartą aplankyta Lietuva?
– Čia labai gražu, puikus oras, malonūs žmonės. Man labai patinka jūsų gamta. Žmonės yra smalsūs ir atviri.
Kas yra biodekodavimas
Biologinis kodavimas – papildomas žingsnis gydant psichosomatines ligas ir psichologijoje. Šis naujas diagnostikos metodas atrastas prieš 20 metų, bet jo šaknys yra daug gilesnės, nes susipina su Rytų medicina.
Esminė biodekodavimo idėja – bet kuris ligos požymis yra pranešimas, padedantis išspręsti problemą. Biodekodavimas yra tyrimo metodas, padedantis išsiaiškinti, kaip mintys ir emocijos iš praeities ir dabarties daro įtaką žmogaus struktūrai ir kaip šie pokyčiai atsiliepia įvairioms gyvenimo sritims. Mokslininkai įrodė, kad liga yra biologinė programa arba kodas, turintys tam tikrą prasmę. Ją iššifravus išsprendžiama problema.
Interviu su Christian Fleche apie biodekodavimo metodą (VIDEO)
1 dalis
{mp4}1-Descodificacion-Biologica-Original-Christian-Fleche{/mp4}
2 dalis
{mp4}2-Descodificacion-Biologica-Original-Christian-Fleche{/mp4}
3 dalis
{mp4}3-Descodificacion-Biologica-Original-Christian-Fleche{/mp4}
